Kartu su pavasariu kasmet sulaukiame ir šv. Velykų – didžiausios pavasario šventės. Ši šventė simbolizuoja viską, ką galime sieti su pavasariu: atgimimą, atsinaujinimą, naują pradžią. Nuo senesnių, pagoniškų, laikų likę ir kiti papročiai, susiję su vaisingumu, žemės budinimu. Ne paslaptis, kad pavasario šventės buvo švenčiamos ir prieš krikščionybės atėjimą, o naujoji religija perėmė tam tikrus papročius ir atnešė naujų. Tačiau kokia visų jų reikšmė?
Prieš krikščionybės atėjimą, buvo įprasta švęsti kiekvieną sezoną, pagal jo ypatybes. Kadangi pavasarį prabunda gamta, žemė išsivaduoja iš šalčio, pagoniškųjų švenčių papročiai buvo susiję su atgimimu, atsinaujinimu ir vaisingumu. Bene populiariausias iš tų laikų likęs paprotys, be kurio neįsivaizduojame Velykų šventimo – margučiai.
Kiaušinis simbolizuoja naują gyvybę, vaisingumą. Jų marginimas atspindi margintojo lūkesčius, o skirtingos spalvos reiškia įvairius dalykus: raudona – gyvybę; žalia – augmeniją; geltona – javus; juoda – žemę; mėlyna – dangų. Populiariausi ornamentai yra saulutės, žalčiai (gyvybės ir vaisingumo simboliai), žvaigždės. Šie irgi yra susiję su gyvybe, vaisingumu, atsinaujinimu. Jie dažniausiai būna išskutinėjami peiliu ar smeigtuku arba išpiešiami tirpintu vašku.
Su margučiais buvo siejami ir būrimai bei žaidimai, pagal kuriuos galima nuspėti savo ateitį tais metais. Visiems yra gana įprastos kiaušinių mušimo ar ridenimo tradicijos. Sakoma, kad tas, kurio margutis liks nesudaužytas tais metais bus tvirtas, jo nepuls ligos, visi darbai seksis. Taip pat, sakoma, kad tam, kuriam pavyksta nuridenti margutį toliausiai, metai bus geriausi, jį lydės sėkmė. Be to, margučio ridenimas siejamas ir su žemės bei jos gyvių – žalčių – išbudinimu.
Taigi, senesniais laikais Velykos buvo naujos pradžios šventė, kai galima tikėtis naujos laimės, pradėti metus iš naujo, prabudus po ilgo žiemos snaudulio, kartu su visa gamta.
Kaip ir dauguma anksčiau pagoniškų švenčių, Velykos taip pat buvo pritaikytos krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Remiantis Naujuoju testamentu, per Velykas iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus Kristus, kuris savo mirtimi išvadavo žmoniją nuo jos nuodėmių. Tiesa, ryšių Biblijoje galima rasti ne tik Naujajame testamente. Krikščioniškosios Velykos yra glaudžiai susijusios su žydiškąja Pascha, aprašyta ir Senojo testamento lapuose; šia švente žydai pamini išsivadavimą iš vergovės Egipte. Taigi, krikščioniškoje ir žydiškoje tradicijose, šios šventės simbolizuoja naują pradžią, išsilaisvinimą – iš vergovės žydams ir iš nuodėmių krikščionims.
Kristaus prisikėlimas taip pat simbolizuoja tai, kad atgimimas – dvasinis ir moralinis – yra įmanomas visiems. Pavasaris tokiai šventei pats tinkamiausias laikas – jis nugalėjo žiemą ir grąžina žmonijai šilumą, taigi ir žmonija ar netgi ir vienas žmogus gali išlaikyti viltį ir nugalėti net didžiausias negandas.
Kaip ir daugumoje švenčių, neatsiejamas ir šios šventės atributas yra Velykų vaišės. Valgoma gausiai ir sočiai – kad ateinantys metai būtų skalsūs. Vyrauja, žinoma, kiaušiniai, mėsos patiekalai, bei pyragai – ypač tradicinė velykinė „boba“. Kaip žinia, prieš pat Velykas yra pasninkaujama. Uolesni tikintieji pasninkauja netgi ir per visą gavėnią – 40 dienų iki Velykų. Taigi, po ilgo pasninko svarbu gerai pasistiprinti.
Velykų patiekalai simbolizuoja gamtos atsigavimą, taigi ir medžioklės pradžią, todėl mėsos ant velykinio stalo būna apsčiai. Ankstesniais laikais neretai būdavo patiekiamas šernas, arba kiaulė. Mėsa patiekiama su šviežiais žalumynais arba drebučiuose, kaip šaltiena.
Nepakeičiamas Velykų stalo atributas yra „boba“. Tai – mielinis pyragas, dažnai pagardintas aguonomis, gaminamas gerai iškildinus tešlą. Anksčiau buvo stengiamasi iškepti kuo aukštesnį pyragą, mat buvo manoma, jog nuo to priklauso tuometinis kviečių derlius. Iš atlikusios tešlos šeimininkės iškepdavo paukščiukų, simbolizuojančių grįžtančius skraidūnus. Šiais laikais gaminami ir kitokie saldūs kepiniai: keksai, meduoliai ar net tortai.
Stalas puošiamas įvairiais žalumynais išlaikytais per visą šaltąjį sezoną. Velykinės puokštės gaminamos iš išsprogusių žilvičio kačiukų, beržo žirginių. Šiais laikais tapo populiaru rinktis ir ištaigingesnę Velykų puokštę iš ankstyvųjų gėlių. Dažnai jos gaminamos panašios į lizdus, į jas prikaišoma dekoratyvinių kiaušinių, taip pabrėžiant šventės temą.
Apibendrinant: Velykos yra naujos pradžios, tiek religinės tiek ir pasaulietinės, šventė. Anksčiau buvusios populiarios vaisingumo temos dabar akcentuojamos mažiau, tačiau vienas itin ryškus to simbolis – margučiai išlieka. Kartu su pavasariu, po žiemiško snaudulio, prabunda tiek gamta, tiek ir žmogus. Tikimės, kad šv. Velykos ir Jums bus puiki proga pradėti tai apie ką jau seniai svajojote iš naujo. Linksmų šv. Velykų!
Daugiau naujienų galite rasti Vivus Finance.
